Būna menininkų, apie kuriuos kalbėti lengva. Būna tokių, apie kuriuos - sunku, bet norisi. Šarūnė Vaitkutė, ko gero, kaip tik iš tokių. Kodėl sunku? Nes jos darbai santūrūs ir drauge emociškai įkrauti. Jie nesiužetiniai, ne naratyviniai, jie nepasakoja istorijų. Visada lengviau, kai gali ką nors atpažinti kūriniuose - prisišlieji prie siužeto ar personažo, ir važiuoji. Šarūnės Vaitkutės darbuose nėra nei siužetų, nei personažų. Jie ir yra, tai jie miniatiūriniai, labai sunkiai įžiūrimi.
Kas tada juose yra? Yra kilnios medžiagos. Šarūnė nedirba su plastiku, kiaušinio lukštais, stiklu ar dar kuo nors. O dar juose yra techninė kokybė (taip, tai labai svarbu), pusiausvyros ir saiko jausmas. Ir dar (tai taip pat svarbu): autorė puikiai dirba su gintaru. Prisiliečia prie jo nepaprastai lengvai, subtiliai, išlaikydama visą gintaro įnoringumą - ir išgaudama lengva, modernų, elegantišką rezultatą. Šarūnės gintaras būna ir juodas bei rupus, kaip gintarmedžio žievė, ir skaidrus, slidus kaip čiulpinukas. Gintaras, kuriuo, būtent juo, turėtų puoštis mūsų diplomatinis korpusas užsienyje.
Kažkada, kai ji dar dirbo drauge su Dainium Narkum, apie juos rašiau "Literatūroje ir mene"
Metalinė tyla , ir iki šiol neatsisakau to, ką parašiau: „Sidabras ir auksas, matinis dažo ir žvilgantis sidabro paviršius. Santūri nedidukė paroda visgi pasakoja apie daug dalykų: apie savitą autorių meninę raišką, vidinę gilumą. Tylinčiuose objektuose slypi paslaptis, kurią galima tik nuspėti“.
Dabar Šarūnė Vaitkutė dirba viena. ir atrodo, kad tai, kas tylėjo ir buvo nugrimzdę, iškilo į paviršių ir skamba. Tačiau tas skambėjimas - foninis, vos girdimas, bet pripildantis nežinia iš kur atsiradusio džiaugsmo. "Šarūnė Vaitkutė visuomet buvo ir dabar tebėra poetė - anaiptol ne todėl, kad būtų kada nors pastebėta kurianti eiles. Tačiau jos kūriniai persmelkti savitos poezijos. Tokios, kuri suvokiama be žodžių. Tačiau jei ankstesniuosiuose darbuose toji poezija būdavo išreiškiama santūriomis, bet atpažįstamomis augalinio pasaulio formomis, įmantriai išlenkta medžio ar žiedlapio linija ar subtilia užuomina, tai dabar bet koks literatūriškumas dingsta. Šarūnė kalba santūriai, taupiai ir labai taikliai. Tai – grynųjų formų poezija. Ji pasiekiama, ne pajungiant savo valiai, bet prisitaikant, suprantant ir atskleidžiant. Autorė kalba medžiagomis: natūraliais mineralais – gintaru, krištolu, fluoritu, ir metalais – auksu, sidabru, platina, suprasdama ir pajusdama kiekvieną jų. Ją tebedomina grynosios kompozicinės vertybės: komplikuotos ir paprastos formos priešybė, nušlifuoto mineralo paviršiaus spindesys ir neapdoroto rupumas. Galimybė auksu tarsi netyčia sujungti draugėn paladį ir krištolą, plonyčiais aukso šiaudeliais apjuosti lazuritą, sukuriant priešybių vienybę. Tamsaus ir šviesaus, sunkaus ir lengvo kontrastai, skirti džiuginti, o ne šokiruoti. Tačiau džiugesys drauge ir stebina. Rasti mineralai ir jų dermė su metalais spinduliuoja vidinę ramybę ir išduoda nenuilstantį autorės smalsumą. Ieškojimai nebuvo bergždi; rasta buvo daug daugiau, nei pamesta.
Kas tada juose yra? Yra kilnios medžiagos. Šarūnė nedirba su plastiku, kiaušinio lukštais, stiklu ar dar kuo nors. O dar juose yra techninė kokybė (taip, tai labai svarbu), pusiausvyros ir saiko jausmas. Ir dar (tai taip pat svarbu): autorė puikiai dirba su gintaru. Prisiliečia prie jo nepaprastai lengvai, subtiliai, išlaikydama visą gintaro įnoringumą - ir išgaudama lengva, modernų, elegantišką rezultatą. Šarūnės gintaras būna ir juodas bei rupus, kaip gintarmedžio žievė, ir skaidrus, slidus kaip čiulpinukas. Gintaras, kuriuo, būtent juo, turėtų puoštis mūsų diplomatinis korpusas užsienyje.
Metalinė tyla , ir iki šiol neatsisakau to, ką parašiau: „Sidabras ir auksas, matinis dažo ir žvilgantis sidabro paviršius. Santūri nedidukė paroda visgi pasakoja apie daug dalykų: apie savitą autorių meninę raišką, vidinę gilumą. Tylinčiuose objektuose slypi paslaptis, kurią galima tik nuspėti“.
Dabar Šarūnė Vaitkutė dirba viena. ir atrodo, kad tai, kas tylėjo ir buvo nugrimzdę, iškilo į paviršių ir skamba. Tačiau tas skambėjimas - foninis, vos girdimas, bet pripildantis nežinia iš kur atsiradusio džiaugsmo. "Šarūnė Vaitkutė visuomet buvo ir dabar tebėra poetė - anaiptol ne todėl, kad būtų kada nors pastebėta kurianti eiles. Tačiau jos kūriniai persmelkti savitos poezijos. Tokios, kuri suvokiama be žodžių. Tačiau jei ankstesniuosiuose darbuose toji poezija būdavo išreiškiama santūriomis, bet atpažįstamomis augalinio pasaulio formomis, įmantriai išlenkta medžio ar žiedlapio linija ar subtilia užuomina, tai dabar bet koks literatūriškumas dingsta. Šarūnė kalba santūriai, taupiai ir labai taikliai. Tai – grynųjų formų poezija. Ji pasiekiama, ne pajungiant savo valiai, bet prisitaikant, suprantant ir atskleidžiant. Autorė kalba medžiagomis: natūraliais mineralais – gintaru, krištolu, fluoritu, ir metalais – auksu, sidabru, platina, suprasdama ir pajusdama kiekvieną jų. Ją tebedomina grynosios kompozicinės vertybės: komplikuotos ir paprastos formos priešybė, nušlifuoto mineralo paviršiaus spindesys ir neapdoroto rupumas. Galimybė auksu tarsi netyčia sujungti draugėn paladį ir krištolą, plonyčiais aukso šiaudeliais apjuosti lazuritą, sukuriant priešybių vienybę. Tamsaus ir šviesaus, sunkaus ir lengvo kontrastai, skirti džiuginti, o ne šokiruoti. Tačiau džiugesys drauge ir stebina. Rasti mineralai ir jų dermė su metalais spinduliuoja vidinę ramybę ir išduoda nenuilstantį autorės smalsumą. Ieškojimai nebuvo bergždi; rasta buvo daug daugiau, nei pamesta.
Formos išlaikytos natūralios – atrodo, lyg
prisiliesta buvo taip mažai. Tačiau daugiau ir nereikia. Tai menininkės brandos
įrodymas – juvelyrė tarsi medikė laikosi priesako: nepakenk. Ir tuomet
mineralai ir metalai ima kalbėti patys. Apie džiugesį, sklindantį iš vidaus.
Apie atradimų troškimą. Apie atrastą pusiausvyrą ir ramybę." Taip rašiau parodos proga, ir pakartočiau tai vėl.
Šitas kristalas, perjuostas auksu - natūralus, atrodo, lyg būtų sutirštėjęs rašalo gurvuolis. Perjuostas auksu. Ko dar trūksta? Nieko. Pusiausvyra, ramybė ir tylus, tačiau efektingas grožis.
Kodėl pabrėžiu, kad asmeninė paroda iki šiol buvo tik viena? Todėl, kad tai daug pasako apie autorę. Šarūnė iš tų menininkų, kurie kalba tik tada, kai turi ką pasakyti.
Ją galima rasti jos Facebooko paskyroje Šarūnė Vaitkutė. Arba www.miutto.com
Arba Vilniuje; jeigu netyčia pamatysite nedidelę besišypsančią garbanotą merginą su aukštakulniais ir raudona skrybėle/gėlių puokšte - gali būti, jog tai ir bus Šarūnė.
